Originalas “Until We Meet Again”

"Until We Meet Again", 200 x 145 cm, aliejus, drobė

Atrodė, kad esame skirti vienas kitam.

Kad nė dienos negalėtume ištverti atskirai!

Svajojau, kad atsidurtume negyvenamoje saloje: sudužęs laivas dingsta horizonte, bangos mus išmeta

į balto smėlio krantą, mes gulime po palmėmis ir žiūrime į debesis žydrame danguje. Esame laimingi – dabar jau niekas mūsų neišskirs. Vieni du visame pasaulyje – ar gali būti geriau, ko dar įsimylėjusiems galėtų trūkti?

Laisvės?

Nenorėjau tavęs paleisti nė valandėlei, sekiojau akimis, klausiausi žingsnių, budėdavau, kai tu miegojai, žiūrėjau, kaip kvėpuoji, kaip virpa tavo vokai sapnuojant. Bijodavau užsnūsti, kad nepraleisčiau nė sekundės – visada būsiu su tavimi.

Maniau, kad taip tave geriau suprasiu, tarp mūsų neliks paslapčių, neaiškumo, mes būsime artimesni, tarsi į vieną susiliejusios dvi sielos.

Sielos?

Įsivaizdavau, kad žinau, kas tai. Įsivaizdavau, kad žinau, kas esi, ką jauti kiekvieną akimirką, kad pažįstu tave, kaip save. Bet argi tai įmanoma? Argi įmanoma ką nors iš tikro pažinti, jei net savęs dažnai nesupranti?

Šį rytą tu atsibudai ir neatsimerkei. Užmerktomis akimis prauseisi, apsirengei, gėrei kavą, valgei pusryčius ir išėjai. Nieko nesakydama, nė žodžio.

O kitą dieną gavau laišką:

“Aš išėjau, kad dar labiau tavęs ilgėčiausi.

Aš išėjau, nes noriu trupinėlio laisvės.

Turiu bent kartais pabūti tik su savimi,

nepažinta ir atsiskyrusi,

noriu turėti savo dykumą ir liūdesį,

ir tamsą, ir vienatvę.

Net mūsų laimingiausią valandą žinau,

kad kartais turime pabūti atskirai.

Bet aš sugrįšiu.

Būtinai sugrįšiu, nes meilė nepaleis manęs

ir aš jos nepaleisiu.

Lik sveikas, tau sakau, ir būk laimingas,

ir nepamiršk manęs ilgėtis,

prašau dangaus:

“o, kad ir aš tavęs ilgėčiausi, kol susitiksime.”

...