Paveikslas “If You Are There Then I'm Not Lost"

Pamačiau ją iš tolo:
nuleidusi rankas -
pasroviui, pavėjui, palei bangas
ant tirpstančio ledo plaukė,
palei aukštus krantus,
pro gražiausias salas,
bet ten jos niekas nelaukė.

Kiti auginosi gražiausius sodus,
patys jais džiaugėsi, bet svetimų neįsileido,
o ledo plaustas tirpo ir dangus į vakarą pajuodo,
tamsėjo ir tos moters veidas.

O mano saloje sodas neaugo,
nors apkabinęs šildžiau jį ir saugojau,
Bet nežydėjo medžiai ir nesirpo vaisiai.
Žmonės man sakė, nieko tu čia nepakeisi:
net jeigu viską ir darai teisingai,
tavo kieme sninga ir sninga,
na, kas gi, po galais, čia gali augti?
Reikia pavasario sulaukti.
Tačiau pavasaris vis neatėjo,
tiktai pūga, lediniai vėjai.

Ir pasidaviau, nuleidau rankas,
bet staiga jūros pusėj kažkas
žybtelėjo, suspindo, užgeso.
Sulaikęs kvapą žiūrėjau - gal rasiu.
Ir tada bangose tarp ledų surandu:
kaip ir aš nuleidus rankas stovi tu.

Netikėdamas klausiu savęs:
argi gali taip būti -
kad iš tiek toli pamačiau
ašarą tavo akies kamputy?

O tada uždegu šviesą lange,
kad mane greičiau pastebėtum,
moju tau ir šaukiu ir kviečiu,
ir prie stalo paruošiu vietą.
Ir atvėręs duris ir save
prašau čia pasilikti.
Net jei šiandien mano sodas nežydi,
bet kartu mums gali pavykti.