Paveikslas “Love Survives"

Pasakei mano vardą ir dabar aš esu,
į akis pažiūrėjai ir save pamačiau,
iki šiol nežinojau, kaip tavęs trūksta,
apie meilę tik knygoj skaičiau.

O dabar naktimis nemiegu,
išeinu į balkoną kaldron susisukęs,
nors šalta, bet stoviu, drebu ir žiūriu,
kaip pilnatį apgaubia rūkas.

Ir darau ko anksčiau net negalvojau,
nes atrodė taip kvaila, nerimta.
Nusipirkęs gitarą dainuoju dainas
apie žvaigždę į širdį įkrintančią.

Ir elgiuosi taip, tarsi mane
iš kiekvieno kampo stebėtum:
tu gėlėj, tu paukštely, tu veidrodžio šukėje,
kiekvienoj įmanomoj vietoj.

Ir todėl esu geras, drąsus ir teisingas -
kad mane matytumei tokį.
Net ant puodo sėdžiu kilniau nusiteikęs,
nors pats sau atrodau kvailokai.

Kvailokai? Bet kas aš esu bet tavęs,
prieš ką turiu būti gudruolis?
Tik purvas buvau, o dabar tavo rankose
esu Mikelandželo molis.

Ir tu iš manęs gali nulipdyti,
ką nori - ir dangų, ir pragarą,
ir tavo liepsnoj aš sutvirtėsiu,
kaip molis tvirtėja degamas.

Kaip nuostabu: iš purvo - stebuklas!
Iš dulkių sukūrei žmogų.
O ką, jei nebūčiau tavęs susitikęs?
Vien pagalvojus jau bloga.

O ką, jei vis dar vaikščiočiau gatvėmis
ir niekas į mane nežiūrėtų:
nematomas, pilkas, net sau nuobodus
niekur nerandantis vietos.

Todėl turiu tave išgalvoti,
net jei tu - tik mano svajonė.
Balkonas, naktis, daina, gitara,
dainos klausantys žmonės.
Ir net jei dainuoju smarkiai pro šalį
ir groti dar neišmokau,
niekas nesijuokia, jie juk supranta,
ir guodžia, kad nieko čia tokio.

Kad viskas dar bus, tik reikia išlaukti,
kad meilė ateis netikėtai,
o tu savo vyšnių sodą augink,
paruoški jai vietą.

Ir aš auginu, ir rodos, kad jau
tave susitikęs esu,
kad viską galiu, kad perplaukčiau jūras
kad niekas man nebaisu.

Ir laukiu, nelaukiu - visai nesvarbu,
geriau negaliu norėti:
jei tu kažkur pasauly esi,
aš jau galiu mylėti.