Originalas “My Cage Is Empty My Bird Is Free”

 "My Cage Is Empty My Bird Is Free", 145x145 cm, aliejus, drobė

Ji užsidaro savo kiaute, storame skafandre, ir visi sako, kad šaltesnės moters nėra matę. Bet jau pripratome, net geriausi draugai kitaip jos neįsivaizduoja: akmeninė, nieko nejaučia.
Kaip tokiam žmogui pasiguosi, kad skauda, kad ilgesys degina širdį - juk nesupras apie ką kalbi.

Bet aš mačiau, kaip ji vedžioja šunį.
Kai sutemsta, ji eina per parką, kartais prisėda ant suolelio ir pasilenkusi glosto šuniui galvą. Apsikabina, paneria veidą į minkštą kailį ir taip sėdi kelias minutes. Kažką pasako jam į ausį. Šuo laižo jos akis. Kai ji pakelia galvą, veidas šlapias. Moteris nusisausina akis nosine, tada jie pakyla ir eina namo.

Jei būtumėte tai matę, nebegalvotumėte, kad ta moteris akmeninė.
Galbūt prisimintumėte, kad ji niekada nepatyrė meilės: tėvo nepažinojo, mama jai neturėdavo laiko, nes bėginėjo nuo vieno vyro prie kito. Paskui išvažiavo į užsienį, mergaitę paliko močiutei, paskambindavo retai, sakydavo, kad per brangu, ir vaikas jautėsi pamestas.

Girdžiu, filosofai iš salės galo šaukia:
“Kas mūsų nepražudo, padaro stipresniais!”

Gal ir padaro, bet vaikui tai per sunku.
Nusivylimo ašaros sukietina širdį.
Nereikalingumo jausmas uždaro į kiautą.
O mylėti gali išmokti tik mylimas.

...