Paveikslas “My Cage Is Empty My Bird Is Free”

Apie kiekvieną paveikslą visada papasakoju istoriją. O kaip tos istorijos atsiranda?

Ogi taip pat, kaip jums, žiūrintiems: stoviu prieš ką tik pabaigtą paveikslą, tarsi prieš savo vaiką, ir spėlioju, koks jis užaugs žmogus?

Ir negali užprogramuoti, negali vaikui liepti būti tokiu ar kitokiu - gali tik žiūrėti ir atrasti.

Taip ir man - žiūriu ir atrandu savyje kylantį jausmą, prisimenu kažkada įvykusią istoriją ar sutiktą žmogų.

Ir pasakoju.

Arba rašau eiles, kaip šiandien:

"Paleidai paukštį į laisvę

ar suvisam, ar jis dar parskris?

Vėjas kiaurai krūtinę -

lyg pro atvertas duris.

Bet tau nežvarbu viduje, tik lengva,

kad nebereikia laikyti, kad nebijai netekti,

gali atgniaužti kumščius,

ramiai užmigti šią naktį.

O kai ryte atsibusi,

sparnas švelniai glostys tau veidą,

Paukštis sugrįš visada,

nes jį paleidai."