Paveikslas “Suspended Judgement"

Aš - tyras ir šventas - tasai,
kuris į kaltuosius akmenis mėto,
aš toks doras, šitoks uolus -
pažiūrėkit, net rankos pūslėtos.

O tu man sakai, kad suklydau,
kad ir tu stovėjai toje duobėje,
kad visi ten: draugai, mylimieji, ir mamos, ir tėčiai,
ir aš pats - pirmoje eilėje.

Ir tikrai - aš buvau duobėje tarp visų,
aš ir tas, kur ant krašto stovėjo,
aš buvau ir pirmasis akmuo,
ir auka, ir beširdis teisėjas,
ir balta nekaltybė, nuodėmė purvina,
ir prakeiksmas nešamas vėjo,
aš ir tas, kuris užsimerkė,
metė akmenį ir pasigailėjo.

Ir skrido šimtai akmenų,
virš Vilniaus ir virš Betliejaus,
ten nebuvo šventų nei dievų,
tiktai žmonės, kuriuos aš mylėjau.

O kai viskas pasibaigė, ėjom namo,
po kojom - sulaužytos gėlės.
Bet šį kartą lengviau, nes šildžiau delne
neišmestą akmenėlį.