Paveikslas “A Little Piece Of Love”

Ji buvo sumani moteris, graži ir protinga, mylėjo gyvenimą, ėmė jo saldžiausius kąsnelius. Ji rengėsi stilingai ir nuotraukose atrodė nuostabiai, ji buvo tikras modelis: auksiniai plaukai, balta šypsena, nedidelė stangri krūtinė, ilgos kojos - ji būtų mylima kiekvieno vyro.

Bet viduje kažko trūko. Gal šilumos ir dėkingumo - juk viskas ėjosi taip lengvai. Ko panorėjai - tą gavai. Tik ištiesi ranką - tuoj bučiniais ir švelnumu apipila.

O jai visai patiko šitaip - lengvai ir be pažadų.

Taip buvo kažkada.

...

Dabar dažnai matau ją einančią gatve. Vis dar plona (net per daug), plaukai auksiniai, dantys blizga. Bet gyvena vieniša - trečiam aukšte nuomojasi nedidelį butuką. Iki pietų niekur neišeina, o apie penktą nusileidžia su parduotuvės vežimėliu - toksai bobutiškas krepšys su ratais.

Lėtai slenka šaligatviu, pradingsta parduotuvės duryse.

Po pusvalandžio grįžta. Gatvėje su niekuo nesisveikina, eina tarsi nematydama, žiūri tiesiai prieš save. Sakau jai “labas vakaras”, bet dažniausiai neišgirsta.

Gal ir iš tikro su klausa blogai - jai jau septyniasdešimt šešeri.

...

O vieną dieną ją sutikau kitokią: garsiai kalbančią, švytinčiom akim, tiesia nugara ir atjaunėjusią. Šalia žingsniavo pagyvenęs vyras.

Jis nebuvo per daug atidus, tiesog ėjo šalia, klausėsi, kartais įterpdavo žodelį.

Bet ji - mačiau - tiesiog liepsnojo!

Ir kitą dieną juos mačiau kartu.

Ir po savaitės.

Ta moteris pasikeitė, pražydo. Suvytęs veidas išsilygino, ji pasidažė lūpas, ėmė puoštis. Ji ėmė stengtis būti mylima.

Ir gal pati pamilo.

Tas trupinėlis meilės - gal draugystės - taip reikalingas kiekvienam.

...