Paveikslas "Wings Were Made For Two"

Jeigu pasaulyje tavęs nebeliktų, aš juk vis tiek dar gyvenčiau? Kvėpuočiau, kalbėčiau, skaityčiau knygas, eičiau per miestą, girdėčiau ausinėse muziką ir ji mane jaudintų, ir gal net dainuočiau, kaip kažkada girdėjau tave dainuojant. Darbas užpildytų tuščias valandas, o vakare krisčiau į giliausią sapną, iš kurio nebenorėčiau pabusti, nes iš ryto bus viskas taip pat - be skonio, be šilumos, be prasmės. Gyvenčiau, bet ar dar būčiau gyvas? Mano dienos ir naktys - tik kalendoriaus skaičiai, seku, kaip jie slenka, atsigręžęs matau, kiek daug jau praėjo, bet nieko jiems nejaučiu, esu negyva mašina. Ar tu dar atsimeni, kaip mes mokėjome skristi? Kaip kalbėjomės žodžiais, delnais, akimis, kaip nejausdami kūnų gulėjome po Paukščių Taku, o kažkur dangaus pakrašty alsavo tamsus vandenynas ir rodės, mes ten galim nuskristi, jei tik tu mane stipriau apkabinsi. Ar atsimeni, kaip manęs pasiilgdavai ir koks saldus buvo laukimas, kai skaičiuodavai valandas iki vėl susitiksime? Dar neišaušus praverdavai langą ir klausydavai artėjančių žingsnių, jų niekas kitas negalėjo išgirsti, dar per toli, už šimtų kilometrų, bet tu jau girdi, aš matau tavo veidą lange, mes paliečiame vienas kitą anksčiau, negu garsas, šviesa ar mintis galėtų pasiekti. Aš paglostau tave iš kitos Žemės pusės ir štai, jau esam kartu. Kai laikome vienas kitą tvirtai apkabinę, mes galime skristi laiku. …………..